Monday, November 26, 2012

Atpažįstamas, tačiau nepažintas


Atpažįstamas, tačiau nepažintas

2012 m. spalio 26 d.
Martynas JUCHNEVIČIUS





At­pa­žįs­ta­mas, bet ne­pa­žin­tas, kaip koks „Ru­dens riež­tu­kas, be­si­rą­žan­tis ru­doj ra­žie­noj“, Eduar­das Juch­ne­vi­čius, sa­vo, kaip be ga­lo sa­vi­to ir mo­der­naus kū­rė­jo mi­si­ją įvyk­dė ir, per ­daug ne­kul­ti­vuo­da­mas be­ver­čių bui­ti­nių te­mų – vis­ką nu­pai­šė, vis­ką už­ra­šė, įra­šė ir be­veik vis­ką nu­fil­ma­vo. Jau me­tai, kaip Eduar­do ne­bė­ra su mu­mis. Koks gi bu­vo „ke­rėp­lų tram­dy­to­jas“?
Nors ir bai­gęs Vil­niaus dai­lės ins­ti­tu­tą 1968-ai­siais ir ga­lė­jęs lik­ti, kaip dau­ge­lis jo ko­le­gų, sos­ti­nė­je, jau­nas ir ta­len­tin­gas gra­fi­kas vis­gi grį­žo ir sa­vo kū­ry­ba bei at­si­da­vi­mu iki gy­ve­ni­mo pa­bai­gos at­sto­va­vo Šiau­liams.
Ven­gė skųs­tis, la­bai aiš­kiai su­vo­kė sa­vo pa­šau­ki­mą, dir­bo be ga­lo kryp­tin­gai ir vis­ką, ką pra­dė­da­vo, vi­sa­da už­baig­da­vo, fik­suo­da­vo sa­vo veik­lą įvai­ria tech­ni­ka.
Ne ­vi­sai bū­din­gas bu­vo ir dai­li­nin­ko die­not­var­kės anks­ty­vu­mas. Gal­būt su­si­for­ma­vęs jau­nys­tė­je, uo­liai bu­vo pro­pa­guo­ja­mas to­les­nia­me gy­ve­ni­me. Re­tas tur­būt ga­li įsi­vaiz­duo­ti dai­li­nin­ką, jau nuo aš­tuo­nių va­lan­dų ry­to, triū­sian­tį prie nau­jų es­ki­zų ar už­bai­gi­nė­jan­tį nau­jau­sių ei­lių cik­lą.
Dar svar­biau, kad atė­jęs į dirb­tu­vę Eduar­das jau ži­no­jo, ką veik­siąs, nes jam ne­bū­da­vo to­kios „ką da­ry­ti šian­dien“ pro­ble­mos. O ir iš kam­po į kam­pą vaikš­čio­ti ne­ma­ty­da­vo jo­kio rei­ka­lo.
Ry­ti­nį laik­raš­tį ar ver­tin­gą kny­gą nu­si­pir­kęs ži­no­jo, ką no­ri pa­skai­ty­ti, ypač, jei tai bu­vo su­si­ję su kul­tū­ra ar iš da­lies su po­li­ti­ka. Daž­nai įjung­tas „lais­vės ra­di­jas“ taip pat at­li­ko sa­vą­ją mi­si­ją.
Ži­no­jo Eduar­das sa­vo te­mą, ji bu­vo pa­si­rink­ta są­mo­nin­gai ir anks­ti, to­dėl ir mė­ty­mui­si vie­tos ne­li­ko. Su­kū­ręs sa­vo ne­pa­kar­to­ja­mą ir gra­fiš­kai mo­der­nis­ti­nį sti­lių, dai­li­nin­kas ne­bi­jo­jo pri­si­pa­žin­ti, kad, kaip ir dau­ge­lis ko­le­gų, bu­vo vei­kia­mas praei­ties au­to­rių: stu­di­ja­vo jų kū­ri­nius, sė­mė­si įkvė­pi­mo iš to, kas bu­vo pa­siek­ta me­ne prieš ke­le­tą šimt­me­čių.
Sa­ky­da­mas, kad „to neį­ma­no­ma iš­veng­ti“, ne­si­di­džia­vo ir pa­ts kaž­ką iš­ra­dęs. Sa­ky­da­vo: „Aš ne­kū­riau spe­cia­liai jo­kio sti­liaus, esu toks, koks bu­vau jau­nys­tė­je, dau­giau ma­žiau da­riau tai, ką no­rė­jau – esu lais­vas“. O iš ki­tos pu­sės pri­dur­da­vo, kad „kiek­vie­nas „sti­lia­ga“ tu­ri sti­lių“.
Su­kaup­tas ži­nias ir pa­tir­tį Eduar­das sėk­min­gai tai­kė Šiau­lių vai­kų dai­lės mo­kyk­lo­je, kur dau­giau kaip tris­de­šimt me­tų, po Vil­niaus dai­lės ins­ti­tu­to bai­gi­mo, dir­bo pe­da­go­go dar­bą, ne vie­nai kar­tai be­si­mo­kan­čių per­da­vė įvai­rių me­no su­bti­ly­bių.
Ma­lo­nu ir da­bar gir­dė­ti gra­žius jo bu­vu­sių mo­ki­nių at­si­lie­pi­mus apie sa­vo mo­ky­to­ją po dau­ge­lio me­tų.
Kam va­ly­ti tep­tu­ką į bran­gią dro­bę, – sa­ky­da­vo Eduar­das, – jei ga­li­ma pui­kiai su­plak­ti alie­ji­nius ir grin­dų da­žus, bei iš­ra­din­gai pa­si­reikš­ti ir ant sta­ty­bi­nio kar­to­no? Juk ver­tin­gas re­zul­ta­tas, o ne dro­bė.“
Oi, ne­mė­go Eduar­das lėkš­tu­mo ir bu­ta­fo­ri­nės bui­ties, o gal bui­ti­nės bū­ties? Vie­toj to, efek­tin­gai dirb­da­mas, nors ir jau­tė sa­vo ri­bas, pub­li­kai pa­teik­da­vo iš­raiš­kin­gų, daž­nai su­žvė­rė­ju­sių, „vel­nie­tiš­kų“ siu­že­tų, gra­fiš­kos plas­ti­kos ir li­ni­jos vaiz­dų, mįs­lin­gai pro­vo­kuo­jan­čių įvai­riau­sioms dis­ku­si­joms ir gin­čams.
De­ja, daž­nai dai­li­nin­ko dar­bai taip ir lik­da­vo neiš­ko­duo­ti, ne­sup­ras­ti, prieš ke­le­tą de­šimt­me­čių net nu­ka­bi­nė­ja­mi kaip ne­tin­ka­mi ko­kiai nors „cheb­rai“ ar­ba dai­liai „nu­me­no­ty­rin­ti“, lik­da­vo oriai ka­bė­ti dai­li­nin­ko dirb­tu­vė­je, ne­re­tai at­gul­da­vo į nuo­sa­vų me­no is­to­ri­jos ar­chy­vų stal­čius.
Me­ni­nin­ko kū­ry­bo­je, be abe­jo, bu­vo ak­cen­tuo­ja­ma juo­dai bal­ta gra­fi­ka, nors iš­ban­dy­ta įvai­riau­sia tech­ni­ka. Meist­riš­kai su­kom­po­nuo­tos li­no­rai­ži­nių kom­po­zi­ci­jos ne­kė­lė men­kiau­sių abe­jo­nių Eduar­do Juch­ne­vi­čiaus, vi­sų pir­ma, kaip gra­fi­ko ta­len­tu.
Aukš­ta­sis pi­lo­ta­žas rai­žant rėž­tu­kais, iš­si­pil­dė ir neei­li­niais įver­ti­ni­mais gra­fi­kos trie­na­lė­se ne tik Lie­tu­vo­je. Ypa­tin­gas bu­vo pir­mo­sios vie­tos lai­mė­ji­mas Bal­ti­jos trie­na­lė­je Ta­li­ne, jau dau­giau kaip prieš 25-ius me­tus, ta­pęs sa­vo­tiš­ku su­grį­ži­mu prie sa­vo es­tiš­kų­jų šak­nų. Mat Eduar­do ma­ma Elf­ri­da Saar­mann gi­mė Es­ti­jo­je, ties Lat­vi­jos pa­sie­niu, Val­kos mies­te­ly­je.
Gal čia ir sly­pi toks įvai­ria­pu­siš­kas Eduar­do „bal­tiz­mas“, do­mė­ji­ma­sis bal­tų is­to­ri­ja ir jos nag­ri­nė­ji­mas sa­vo kū­ry­bo­je, nuo Es­ti­jos at­ke­lia­vęs net iki Prū­sų Lie­tu­vos?
O gal gi­męs ir išau­gęs Lie­tu­vo­je, dai­li­nin­kas jau­tė pa­rei­gą vi­sų pir­ma do­mė­tis bū­tent tuo kraš­tu? Juo­lab, kad Eduar­do tė­vas Vla­das Juch­ne­vi­čius bu­vo is­to­ri­kas, tar­na­vęs vie­nin­te­lia­me Lie­tu­vos ka­ro lai­ve – „Pre­zi­den­tas Sme­to­na“. Iš čia ra­do­si ir dar vie­nas di­džiu­lis po­mė­gis – bu­ria­vi­mas. Nuo kū­rė­no iki pen­kia­vie­tės jach­tos, vis­kas kryp­tin­gai, kaip ir dai­lė­je.
Vi­sos mo­ky­to­jo va­sa­ros bū­da­vo ski­ria­mos plau­kio­ji­mams Kur­šių ma­rio­se su šei­ma, ar­ti­miau­siais bi­čiu­liais, na ir aiš­ku sa­va­ran­kiš­kiems ple­ne­rams, ku­riuo­se gim­da­vo dau­gy­bė tik Eduar­dui bū­din­gų ak­va­re­lių.
Bai­da­rių irk­lais bu­vo iš­mai­šy­tos ko­ne vi­sos Lie­tu­vos upės ir eže­rai, dau­ge­lis Lat­vi­jos ir Es­ti­jos upių taip pat to neiš­ven­gė.
Stu­di­juo­jant Lie­tu­vos is­to­ri­ją, Prū­si­jos li­ki­mas Eduar­dui ta­po neat­sie­ja­mas ir ne­tgi dar svar­bes­nis, ku­rio at­spin­džių tiek daug me­ni­nin­ko kū­ry­bo­je. Juk da­bar aiš­ku, kad be Prū­sų au­kos ne­bū­tų ir Di­džio­sios Lie­tu­vos.
La­bai su­dė­tin­ga bū­tų su­mi­nė­ti gau­sy­bę is­to­ri­nių pa­va­di­ni­mų, var­dų ir vie­to­vių, poe­tiš­kai tik au­to­riui bū­din­gų są­skam­bių, ku­riuos dai­li­nin­kas daž­nai nau­do­da­vo įvar­dydamas pa­veiks­lus.
Prū­sų Lie­tu­vos ženk­lai ir sim­bo­liai, ri­te­riai ir vy­čiai, ki­ti is­to­ri­niai per­so­na­žai ir bū­ty­bės, daž­nai ap­jung­ti į vien­ti­są kom­po­zi­ci­nę sce­ną, kar­tu su mū­sų die­nų he­ro­jais ir vaiz­dais yra jau se­niai ta­pę fir­mi­niu „ED­JU“ brai­žu.
Juo­dai bal­ti es­tam­pai, ku­riuo­se ne­re­tai san­ty­kius aiš­ki­na­si mo­te­ris ir vy­ras, kaip neats­ki­ria­ma plė­to­ja­mų te­mų da­lis, vė­liau pa­pil­dė ir pa­ties au­to­riaus poe­zi­jos kny­ge­lių pus­la­pius, taip pat daž­nai pa­do­va­no­ti, nu­ke­liau­da­vo ir į pri­va­čias ko­lek­ci­jas. Gai­la, kad nie­kas ne­si­ry­žo ir vis ne­si­ryž­ta pla­tes­niam Eduar­do poe­zi­jos pri­sta­ty­mui Lie­tu­vo­je.
Vi­sos trys kny­ge­lės iš­leis­tos „Sau­lės del­tos“ pa­šo­nė­je, Šiau­liuo­se. O juk kny­gų lei­dy­ba tech­niš­kai pa­ge­rė­jo ir pa­grei­tė­jo. Šiais lai­kais bet ku­ris di­zai­ne­riu ar fo­tog­ra­fu sa­ve va­di­nan­tis, kuk­lu­mu ne­pa­si­žy­min­tis pi­lie­tis, be jo­kių pro­ble­mų lei­džia į pa­sau­lį sto­ras ku­li­na­ri­nes kny­gas. Jos gal ir tin­ka skran­džio ban­dy­mams, ta­čiau jų ver­tė juk vi­siš­kai abe­jo­ti­na.
To­kių „glian­ci­nių“ lei­di­nių kul­tas vis go­žia bent kiek ver­tin­ges­nės li­te­ra­tū­ros ap­raiš­kas, jau ne­kal­bant apie ne­sup­ras­tą, o ir laik­me­tį ap­len­ku­sį, kad ir ne sos­ti­nės poe­tą. Bet juk tik­rų sos­ti­nės me­ni­nin­kų yra vos ke­le­tas, dau­gu­ma, kaip sa­ky­da­vo Eduar­das, „iš Bai­so­ga­los, na, ma­ksi­mum iš Rad­vi­liš­kio suvažiavę...“. Ži­no­ma, ta­me vi­siš­kai nie­ko nė­ra smerk­ti­no, ta­čiau juk ne­tam­pa­me au­to­ma­tiš­kai vil­nie­čiais ar lon­do­nie­čiais, vos at­si­kė­lę ten gy­ven­ti? Juk tu­ri­me įver­tin­ti ir sa­vo šak­nis, jų taip leng­vai neiš­rau­si.
Dar 1978-ai­siais ne­ma­žai nau­jų­jų „vel­nie­čių“, (taip Eduar­das žais­min­gai va­din­da­vo sos­ti­nės gy­ven­to­jus), žy­mių to me­to me­ni­nin­kų, Eduar­do en­tu­zias­tin­gai kvie­čia­mų, at­vyk­da­vo į jo or­ga­ni­zuo­ja­mas „Ri­pa­rias“, taip va­di­na­mas pa­ro­das – ap­ta­ri­mus, poe­zi­jos skai­ty­mus, vy­ku­sius Šiau­lių dai­li­nin­kų na­muo­se.
Iš­ti­sas to me­to eli­tas: To­mas Venc­lo­va, Pet­ras Rep­šys, Ri­man­tas Gi­ba­vi­čius, Leo­nar­das Gu­taus­kas, My­ka­lo­jus Po­vi­las Vi­lu­tis, Al­gi­man­tas Švėgž­da, An­ta­nas Mar­ti­nai­tis ir, aiš­ku, šiau­lie­čiai dai­li­nin­kai bei ak­to­riai, mie­lai rin­ko­si ir da­ly­vau­da­vo vi­sa­me ši­ta­me „ša­barkš­ty­ne“.
Ta­me „ša­barkš­ty­ne“ gi­mė ir Eduar­do re­ži­suo­ta, bei Šiau­lių dra­mos teat­ro ak­to­rių su­vai­din­ta vie­na pir­mų­jų avan­gar­di­nių pje­sių Šiau­liuo­se – „Nuo­mi­nin­kas“. Al­do­na Ado­mai­ty­tė, Vy­tau­tas Šir­ka, Faus­ta Lau­ri­nai­ty­tė ir Vla­das Ba­ra­naus­kas, šį spek­tak­lį la­bai sėk­min­gai su­vai­di­nę, bū­da­vo klau­si­nė­ja­mi mies­te, kur ga­li­ma pa­ma­ty­ti šį po­grin­džio teat­rą.
Vla­das Ba­ra­naus­kas ypač en­tu­zias­tin­gai kal­ba apie anuos lai­kus, ge­rai at­si­me­na, ko­kie bu­vę jau­ni, pil­ni ener­gi­jos ir po­lė­kio! Gai­la, kad vė­liau tas bend­ra­dar­bia­vi­mas kiek iš­blė­so, o lai­kui bė­gant nau­jų spek­tak­lių dau­giau taip ir ne­bu­vo su­re­ži­suo­ta.
O kas ne­ži­no Eduar­do „do­ne­lai­tiš­kos“ ei­lių ar­ti­le­ri­jos, kur taip nuo­sta­biai „bū­rų pikts pa­pro­tys“ ap­ra­šy­tas! Toks au­to­riaus žais­min­gas žo­džių žais­mas yra ne­pa­kar­to­ja­mas, ne­su­vai­din­tas, dar ne­re­ži­suo­tas teat­rų sce­no­se, ta­čiau pa­ties au­to­riaus už­ra­šy­tas, bal­tų is­to­ri­ja per­smelk­to­se dra­mo­se ir ei­lė­se, skai­ty­tas vir­tu­vė­se ir "ša­barkš­ty­nuo­se", už­kre­čian­tis ir pil­nas gi­laus gro­tes­ko, tar­si dras­kan­tis švel­nų šer­muo­nė­lio kai­liu­ką, įspū­din­gai gru­bo­kas, lais­vas ir toks ne­pa­to­gus ma­si­niam var­to­ji­mui!
Ano me­to Vil­niaus dai­lės ins­ti­tu­to stu­den­to, jau­no­jo gra­fi­ko dip­lo­mi­nio dar­bo va­do­vas Vy­tau­tas Va­lius yra ra­šęs Eduar­dui apie jo poe­zi­ją, nors ir ne vis­ką ga­lįs leng­vai su­pras­ti ir per­pras­ti, bet nea­be­jo­ti­nai ma­tąs di­džiu­lį ta­len­tą ir po­ten­cia­lą, la­bai ge­rą Eduar­do ap­ra­šo­mų te­mų ži­no­ji­mą, įsi­gi­li­ni­mą į poe­zi­jos ir me­no pa­sau­lio niuan­sus ir kryp­tis, skel­bė jam di­džią atei­tį.
So­viet­me­čiu Eduar­das gau­da­vo ne­ma­žai kri­tiš­kų at­sa­ky­mų iš įvai­riau­sių to me­to lei­džia­mų žur­na­lų re­dak­ci­jų. Jo poe­zi­ja bu­vo kri­ti­kuo­ja­ma kaip ne­tin­ka­ma, per anks­ty­va spaus­di­ni­mui, ne­sub­ren­du­si ar ne­vi­sai li­te­ra­tū­riš­ka, per ­daug ta­py­biš­ka, per­so­tin­ta sim­bo­liais, ne­su­si­ju­si su tik­ro­ve, to­dėl bū­da­vo leng­vai at­me­ta­ma.
Poe­tas ne­nu­lei­do ran­kų, to­bu­lė­jo, vėl ir vėl ruo­šė ne­tra­di­ciš­kai ei­liuo­tas ata­kas sto­rao­dėms re­dak­ci­jų sie­noms. Ir štai pir­mie­ji poe­zi­jos ra­ti­lai, kar­tu su li­no­rai­ži­nių iliust­ra­ci­jo­mis, iš­plau­kė „Ne­mu­no“ pus­la­piuo­se.
Eduar­das Juch­ne­vi­čius – pa­ste­bė­tas! Taip, bet vė­liau ir vėl sėk­min­gai už­mirš­tas, kal­bant pla­tes­nią­ja pra­sme. Ma­žai kas ži­no tur­būt, kad Eduar­das vos ne­ta­po skulp­to­riu­mi, nes juo ban­dė tap­ti, kai kaip jis pa­ts sa­kė: „ra­do mo­lio prie na­mų“.
Dar ir da­bar jo lip­dy­tą poe­to Ju­liaus Ja­no­nio bius­tą ga­li­ma ras­ti Šiau­lių ber­niu­kų gim­na­zi­jos mu­zie­ju­je, bu­vu­sio­je J. Ja­no­nio vi­du­ri­nė­je mo­kyk­lo­je. Ten ka­bo ir nu­ta­py­tas Eduar­do mo­ky­to­jo Ge­rar­do Bag­do­na­vi­čiaus, di­džiau­sio po­ka­rio Šiau­lių me­no žmo­gaus, pa­veiks­las.
Be skulp­tū­ros, bū­si­mą gra­fi­ką do­mi­no ir ki­no re­ži­sū­ra, ir ki­no ope­ra­to­riaus dar­bas. Ne vel­tui sa­ky­da­vo, kad „ki­ne ga­li­ma pa­ro­dy­ti ab­so­liu­čiai vis­ką.“ De­ja, lie­tu­viai, no­rin­tys stu­di­juo­ti tiek ki­no, tiek teat­ro re­ži­sū­rą, daž­nai vyk­da­vo į Mask­vą.
Tar­si nu­jaus­da­mas, kad po to Lie­tu­vo­je tek­tų dau­giau­siai re­ži­suo­ti Če­cho­vą, tos min­ties at­si­sa­kė ir li­ko prie sa­vo mie­los 8-ių mi­li­met­rų ka­me­ros. Eduar­dui pa­vy­ko ne tik už­fik­suo­ti aną laik­me­tį, bet ir su­re­ži­suo­ti ke­le­tą mė­gė­jiš­kų fil­mu­kų.
La­bai džiu­gu, kad at­si­ran­da pa­vie­niai jau­no­sios kar­tos en­tu­zias­tai, ty­ri­nė­jan­tys ne vi­sai at­skleis­tų Lie­tu­vos me­ni­nin­kų kū­ry­bą. Iš čia ky­la pa­gar­ba ir di­džiu­lė pa­dė­ka Vil­niaus dai­lės aka­de­mi­jos ma­gist­ran­tei Da­nu­tei Kai­ry­tei, pui­kiai ir su­ba­lan­suo­tai pa­ra­šiu­siai ver­tą ypa­tin­go dė­me­sio ma­gist­ro teo­ri­nį dar­bą apie Eduar­dą Juch­ne­vi­čių ir jo kū­ry­bą.
Ne kar­tą mi­nė­ta ir Eduar­do „an­ti­ke­rėp­liš­ka“ ko­va su jo jau­nys­tės, bu­vu­sios ir esa­mos san­tvar­kos „monst­ran­ci­jo­mis“, „chlap­čiu­kiš­ko­mis“ be­vei­dė­mis bū­ty­bė­mis, ku­rias ne­sun­kiai ga­li­ma ir da­bar at­pa­žin­ti pa­žvel­gus į ne vie­ną au­to­riaus pa­veiks­lą, o jie daž­nai es­ti tar­si veid­ro­džiai, idea­liai at­sklei­džian­tys mū­sų gy­ve­ni­mo rea­li­jas.
Tą Eduar­das pui­kiai at­sklei­džia ne tik gra­fi­ko­je, bet ir ta­py­bo­je, ku­ri tai­po­gi ste­bė­ti­nai mo­der­ni, pul­suo­jan­ti efek­tin­go­mis ir daž­nai ne­ti­kė­tai ryš­kio­mis vai­vo­rykš­tės spal­vo­mis.
Kur be­bū­tų – Kur­šių ma­rių pa­kran­tė­se, įstai­go­se ar tarp ko­le­gų – vi­sur vy­ko me­ni­nin­ko ne­si­tai­ky­mas su stag­na­ci­ja, nuo­la­ti­nės ra­šy­ti­nės ir žo­di­nės ba­ta­li­jos su įvai­riau­sio plau­ko mies­čio­niš­ko ir so­vie­tiš­kai pri­si­tai­kiu­sio abe­jin­gu­mo ap­raiš­ko­mis.
Tie­saus sa­ky­mo pro­pa­ga­vi­mas ne­bu­vo ne­pas­te­bė­tas. Dar jau­nys­tė­je, stu­den­tau­jant, ša­li­ni­mas iš Šiau­lių pe­da­go­gi­nio ins­ti­tu­to, kū­rė­jo pa­stan­gų ig­no­ra­vi­mas or­ga­ni­zuo­jant pa­ro­das ne­bū­din­go­se erd­vė­se, kū­ri­nių at­me­ti­mas – tai tik ke­le­tas su­si­do­ro­ji­mo su „ne­sa­vu“ bū­dų.
Kad ga­li­ma bū­ti ak­ty­viu ir ne­prik­lau­so­mu jo­kioms są­jun­goms, Eduar­das Juch­ne­vi­čius įro­dė sa­vo kryp­tin­gos kū­ry­bos ir ini­cia­ty­vos pa­vyz­džiu. Juk ne­bū­ti­nai vi­si rea­li­zuo­ja­si ar tam­pa be ga­lo ak­ty­vūs tik bū­da­mi na­riu ko­kios nors or­ga­ni­za­ci­jos kel­nių ki­še­nė­je.
Dai­li­nin­kas yra su­kū­ręs ir pa­do­va­no­jęs dar­bų sa­vo mies­tui, tarp ku­rių: fres­kos, pa­no, gra­fi­kos lakš­tai ir di­de­lio for­ma­to pa­veiks­lai. La­bai gai­la šių kū­ri­nių, ka­bė­ju­sių ir puo­šu­sių vie­šą­sias Šiau­lių erd­ves ga­na il­gą lai­ką. Koks jų li­ki­mas? Apsk­ri­tai, koks tu­rė­tų bū­ti to­kių dar­bų li­ki­mas, kai vie­šo­sios erd­vės pe­rei­na iš vie­nų vers­lo ran­kų į ki­tas?
Pri­si­me­nant Juch­ne­vi­čiaus kie­tą ir be­komp­ro­misį cha­rak­te­rį, no­ri­si pa­mi­nė­ti il­gas dis­ku­si­jas ir gin­čus, ku­rių me­tu, re­tas pa­šne­ko­vas iš­veng­da­vo stip­rių Maest­ro epi­te­tų, su­kaup­tų gy­ve­ni­miš­kos, kiek bo­he­miš­kos pa­tir­ties, ne­tra­di­ciš­kai pro­vo­kuo­jan­čių min­ties smū­gių, vi­siš­kai su­jau­kian­čių „su­šne­ko­vą“.
Vi­sa­da tik­ri­nan­tis kau­kių skai­čių ir jas mik­liai nu­plė­šian­tis, Eduar­das daž­nai lik­da­vo vie­nas prie sta­lo ir tik re­tais at­ve­jais su vie­nu ki­tu, at­lai­kiu­siu jo ne­nu­ga­li­mą ei­lė­da­ros ata­ką, pa­si­da­lin­da­vo links­mu, tik jam bū­din­gu po­sa­kiu: „dan­ce dan­ce, iš­dy­kė­li, ne­nu­si­mink“. O kaip ki­taip at­si­jo­ti ne­tik­ru­mą ir ap­si­me­tė­liš­ką prie­lan­ku­mą? Yra tik vie­nas, kaip Eduar­das sa­ky­da­vo, „bru­ta­liai Ma­ja­kovs­kiš­kas tam bū­das. Įžeisk sa­vi­my­lą – tu­rė­si pa­šne­ko­vą. Ži­no­ma, ge­rą­ja pra­sme“.
Ga­li­me drą­siai sa­ky­ti, kad Eduar­das Juch­ne­vi­čius, kaip kū­ry­bos vir­šū­nes pa­sie­kęs, XX am­žiaus Lie­tu­vos bei XXI am­žiaus Eu­ro­pos me­ni­nin­kas, lie­ka vie­nas įspū­din­giau­sių, iki ga­lo neiš­tir­tų su di­džiu­liu is­to­ri­nės ver­tės už­tai­su – KŪ­RĖ­JAS, pra­len­kęs ke­lis de­šimt­me­čius ir gal­būt dėl to dar tik bū­sian­tis su­pras­tas ir iš nau­jo at­ras­tas. Ti­kė­ki­mės, ne tik Lie­tu­vo­je.
Nuot­rau­kos iš as­me­ni­nio Mar­ty­no Juch­ne­vi­čiaus as­me­ni­nio ar­chy­vo
GES­TAI. Eduar­do Juch­ne­vi­čiaus drau­gai to­kį jį pri­si­me­na ener­gin­gai dis­ku­tuo­jan­tį sa­vo dirb­tu­vė­je.
GI­LI­JA. Eduar­das Juch­ne­vi­čius ir jo drau­gas dai­li­nin­kas Po­vi­las Dob­ke­vi­čius prie Gi­li­jos upės žio­čių (Ka­ra­liau­čiaus sri­tis ties Ne­mu­nu).
VY­TIS. Eduar­das Juch­ne­vi­čius, žmo­na Da­lia ir jau­nė­lis Ju­li­jus prie kul­ti­nės bai­da­rės „Vy­tis".
Eduar­das Juch­ne­vi­čius. Daik­tų epi­go­nas.


Au­to­rius Mar­ty­nas Juch­ne­vi­čius apie sa­ve

Gi­miau 1971-ai­siais. Dar 1984 me­tais, tik­riau­siai įkvėp­tas sa­vo tė­vo spaus­di­ni­mo ma­ši­nė­lės, pir­mą kar­tą pa­ts iš­si­spaus­di­nau sa­vos kū­ry­bos ei­lė­raš­tu­kų. Su­dė­jęs sa­vo kū­ri­nė­lius į krū­vą ir su­kli­ja­vęs, už­ra­šiau var­dą ir kad vis­ką at­seit iš­lei­do „Va­ga“. Bu­vo sma­gu.
1988-ai­siais pra­dė­jau in­ten­sy­viau pieš­ti ka­ri­ka­tū­ras įvai­riems laik­raš­čiams ir žur­na­lui „Šluo­ta“. Tas tę­sė­si ke­le­tą me­tų. Kar­tu iliust­ra­vau kny­ge­les.
1991-ai­siais pri­si­dė­jau prie Šiau­lių hu­mo­ris­ti­nio žur­na­lo „Tit­na­gas“ kū­ri­mo. 1996-ai­siais bai­giau tuo­me­ti­nio Šiau­lių pe­da­go­gi­nio ins­ti­tu­to Dai­lės fa­kul­te­tą (da­bar Šiau­lių uni­ver­si­te­tas).
Nuo 1991-ųjų pri­si­dė­jau prie gru­pės „Ly­giai­ly­ja“ gy­va­vi­mo kaip teks­tų au­to­rius ir vo­ka­lis­tas. Gru­pė ak­ty­viai gro­jo iki 1996-ųjų. Di­džiau­si pa­sie­ki­mai bu­vo gru­pės gy­va­vi­mo pra­džio­je, lai­mint pir­mą­ją vie­tą „Blo­giau­sių gru­pių“ fes­ti­va­ly­je 1992 -ai­siais ir da­ly­vau­jant vie­na­me di­džiau­sių to me­to Ry­tų Eu­ro­pos fes­ti­va­lių „Rock Sum­mer“ Ta­li­ne bei pri­sta­tant pir­mą­jį gru­pės stu­di­ji­nį al­bu­mą „Still Ali­ve“ 1994-ai­siais.
1997-ai­siais įsi­lie­jau į ani­ma­ci­jos pa­sau­lį Vil­niu­je. Te­ko dirb­ti vie­no­je di­džiau­sių Cent­ri­nės Eu­ro­pos stu­di­jų „Var­ga“ Bu­da­peš­te, Veng­ri­jo­je, ku­riant po­no By­no ani­ma­ci­nį se­ria­lą.
In­ten­sy­vūs pro­jek­tai kei­tė vie­nas ki­tą, jie bū­da­vo pui­kiai įver­ti­na­mi įvai­riuo­se Eu­ro­pos fes­ti­va­liuo­se. Te­ko pa­dir­bė­ti prie Car­toon Net­work, Dis­ney, Ri­chard Pur­dums , Pas­sion Pic­tu­res ir ki­tų kom­pa­ni­jų pro­jek­tų ne tik Lie­tu­vo­je, Veng­ri­jo­je, bet ir Jung­ti­nė­je Ka­ra­lys­tė­je, kur šiuo me­tu gy­ve­nu. O po­pu­lia­riuo­sius skan­di­na­vų vai­kiš­kų kny­ge­lių per­so­na­žus „Pet­so­ną ir Fin­du­są“ bei „Ma­mu­lę Mū“, ku­riuos te­ko ani­muo­ti, ga­li­ma ras­ti ir Lie­tu­vos kny­gy­nuo­se.
Mu­zi­kos kū­ri­mas taip pat ne­nuė­jo į to­li­mą pla­ną. Ten­ka ir da­bar pa­braz­din­ti gi­ta­ra, pa­nau­do­ti šio tech­no­lo­gi­nio am­žiaus mu­zi­ki­nių pro­gra­mų, ku­riant įvai­rias kom­po­zi­ci­jas ir gar­sų der­mes.
Tė­vo Eduar­do Juch­ne­vi­čiaus sva­jo­nė bu­vo, kad mu­zi­ko­je bū­tų pa­nau­do­ti ir jo ei­lė­raš­čiai. To­kius ban­dy­mus vis­gi pa­da­riau prieš ke­le­tą me­tų ir įtei­kiau sa­vo tė­vui. Ko­kia be­bū­tų bu­vu­si reak­ci­ja į ma­no mu­zi­kos ir jo ei­lių de­ri­nį, fak­tas yra tas, kad iš da­lies jo sva­jo­nė, ti­kiuo­si, iš­si­pil­dė...

Thursday, January 5, 2012

GRAFIKA

019 EDJU 
"Apreiškimas Marijai" 1992



020 EDJU 
"Ventės dienoraštis" 1985





021 EDJU 
"Žurnalistas kiaulidėje" 1985



022 EDJU 
"Orkestras numirėliui" 43x51 1985



023 EDJU 
"Medūza aplanko puotaujantį dykūną" 50x61 1985



Didysis prizas 7-joje Talino trienalėje 1986

024 EDJU 
"Daiktų epigonas" 43x51 1985



025 EDJU 
"Brutalus švelnumas" 1985



026 EDJU 
"Avies kirpimas" 50x42 1985



027 EDJU 
"Apdairi žąsis" 43x51 1985






028 EDJU 
Niurnbergo procesas II "Vilniaus getas" 1986



029 EDJU 
Niurnbergo procesas I "Aukšta žolė" 1986 



030 EDJU 
"Kaulų smulkinimo mašina" 1986



031 EDJU 
"Mirties tango" 1986



032 EDJU 
Niurnbergo procesas - IV "Vaikų žudymas" 1986



033 EDJU 
Šventųjų gyvenimai "Šv.Barbora" 1986



034 EDJU 
Šventųjų gyvenimai "Šv. Florijonas" 1986



035 EDJU 
Šventųjų gyvenimai "Kariatidė" 1986



036 EDJU 
Mažosios Lietuvos krikštas "Traidenis"1987



037 EDJU 
Mažosios Lietuvos Krikštai "Treniota" 1987



038 EDJU 
Gediminaičių žūtis "Jonas Vaza" 1988



039 EDJU 
Gediminaičių žūtis 1988



040 EDJU 
Gediminaičių žūtis "Batoras prieš Uchansky" 1988



042 EDJU 
Gediminaičių žūtis "Paliaubos su Ivanu Kalita" 1988




041 EDJU 
"Henriko artikulas" 1988



















FRESQUE (wall painting)



Photo by Vadimas Simutkinas

VARIOUS PHOTOS

Eduardas Juchnevicius and Petras Repsys