Monday, November 26, 2012

Atpažįstamas, tačiau nepažintas


Atpažįstamas, tačiau nepažintas

2012 m. spalio 26 d.
Martynas JUCHNEVIČIUS





At­pa­žįs­ta­mas, bet ne­pa­žin­tas, kaip koks „Ru­dens riež­tu­kas, be­si­rą­žan­tis ru­doj ra­žie­noj“, Eduar­das Juch­ne­vi­čius, sa­vo, kaip be ga­lo sa­vi­to ir mo­der­naus kū­rė­jo mi­si­ją įvyk­dė ir, per ­daug ne­kul­ti­vuo­da­mas be­ver­čių bui­ti­nių te­mų – vis­ką nu­pai­šė, vis­ką už­ra­šė, įra­šė ir be­veik vis­ką nu­fil­ma­vo. Jau me­tai, kaip Eduar­do ne­bė­ra su mu­mis. Koks gi bu­vo „ke­rėp­lų tram­dy­to­jas“?
Nors ir bai­gęs Vil­niaus dai­lės ins­ti­tu­tą 1968-ai­siais ir ga­lė­jęs lik­ti, kaip dau­ge­lis jo ko­le­gų, sos­ti­nė­je, jau­nas ir ta­len­tin­gas gra­fi­kas vis­gi grį­žo ir sa­vo kū­ry­ba bei at­si­da­vi­mu iki gy­ve­ni­mo pa­bai­gos at­sto­va­vo Šiau­liams.
Ven­gė skųs­tis, la­bai aiš­kiai su­vo­kė sa­vo pa­šau­ki­mą, dir­bo be ga­lo kryp­tin­gai ir vis­ką, ką pra­dė­da­vo, vi­sa­da už­baig­da­vo, fik­suo­da­vo sa­vo veik­lą įvai­ria tech­ni­ka.
Ne ­vi­sai bū­din­gas bu­vo ir dai­li­nin­ko die­not­var­kės anks­ty­vu­mas. Gal­būt su­si­for­ma­vęs jau­nys­tė­je, uo­liai bu­vo pro­pa­guo­ja­mas to­les­nia­me gy­ve­ni­me. Re­tas tur­būt ga­li įsi­vaiz­duo­ti dai­li­nin­ką, jau nuo aš­tuo­nių va­lan­dų ry­to, triū­sian­tį prie nau­jų es­ki­zų ar už­bai­gi­nė­jan­tį nau­jau­sių ei­lių cik­lą.
Dar svar­biau, kad atė­jęs į dirb­tu­vę Eduar­das jau ži­no­jo, ką veik­siąs, nes jam ne­bū­da­vo to­kios „ką da­ry­ti šian­dien“ pro­ble­mos. O ir iš kam­po į kam­pą vaikš­čio­ti ne­ma­ty­da­vo jo­kio rei­ka­lo.
Ry­ti­nį laik­raš­tį ar ver­tin­gą kny­gą nu­si­pir­kęs ži­no­jo, ką no­ri pa­skai­ty­ti, ypač, jei tai bu­vo su­si­ję su kul­tū­ra ar iš da­lies su po­li­ti­ka. Daž­nai įjung­tas „lais­vės ra­di­jas“ taip pat at­li­ko sa­vą­ją mi­si­ją.
Ži­no­jo Eduar­das sa­vo te­mą, ji bu­vo pa­si­rink­ta są­mo­nin­gai ir anks­ti, to­dėl ir mė­ty­mui­si vie­tos ne­li­ko. Su­kū­ręs sa­vo ne­pa­kar­to­ja­mą ir gra­fiš­kai mo­der­nis­ti­nį sti­lių, dai­li­nin­kas ne­bi­jo­jo pri­si­pa­žin­ti, kad, kaip ir dau­ge­lis ko­le­gų, bu­vo vei­kia­mas praei­ties au­to­rių: stu­di­ja­vo jų kū­ri­nius, sė­mė­si įkvė­pi­mo iš to, kas bu­vo pa­siek­ta me­ne prieš ke­le­tą šimt­me­čių.
Sa­ky­da­mas, kad „to neį­ma­no­ma iš­veng­ti“, ne­si­di­džia­vo ir pa­ts kaž­ką iš­ra­dęs. Sa­ky­da­vo: „Aš ne­kū­riau spe­cia­liai jo­kio sti­liaus, esu toks, koks bu­vau jau­nys­tė­je, dau­giau ma­žiau da­riau tai, ką no­rė­jau – esu lais­vas“. O iš ki­tos pu­sės pri­dur­da­vo, kad „kiek­vie­nas „sti­lia­ga“ tu­ri sti­lių“.
Su­kaup­tas ži­nias ir pa­tir­tį Eduar­das sėk­min­gai tai­kė Šiau­lių vai­kų dai­lės mo­kyk­lo­je, kur dau­giau kaip tris­de­šimt me­tų, po Vil­niaus dai­lės ins­ti­tu­to bai­gi­mo, dir­bo pe­da­go­go dar­bą, ne vie­nai kar­tai be­si­mo­kan­čių per­da­vė įvai­rių me­no su­bti­ly­bių.
Ma­lo­nu ir da­bar gir­dė­ti gra­žius jo bu­vu­sių mo­ki­nių at­si­lie­pi­mus apie sa­vo mo­ky­to­ją po dau­ge­lio me­tų.
Kam va­ly­ti tep­tu­ką į bran­gią dro­bę, – sa­ky­da­vo Eduar­das, – jei ga­li­ma pui­kiai su­plak­ti alie­ji­nius ir grin­dų da­žus, bei iš­ra­din­gai pa­si­reikš­ti ir ant sta­ty­bi­nio kar­to­no? Juk ver­tin­gas re­zul­ta­tas, o ne dro­bė.“
Oi, ne­mė­go Eduar­das lėkš­tu­mo ir bu­ta­fo­ri­nės bui­ties, o gal bui­ti­nės bū­ties? Vie­toj to, efek­tin­gai dirb­da­mas, nors ir jau­tė sa­vo ri­bas, pub­li­kai pa­teik­da­vo iš­raiš­kin­gų, daž­nai su­žvė­rė­ju­sių, „vel­nie­tiš­kų“ siu­že­tų, gra­fiš­kos plas­ti­kos ir li­ni­jos vaiz­dų, mįs­lin­gai pro­vo­kuo­jan­čių įvai­riau­sioms dis­ku­si­joms ir gin­čams.
De­ja, daž­nai dai­li­nin­ko dar­bai taip ir lik­da­vo neiš­ko­duo­ti, ne­sup­ras­ti, prieš ke­le­tą de­šimt­me­čių net nu­ka­bi­nė­ja­mi kaip ne­tin­ka­mi ko­kiai nors „cheb­rai“ ar­ba dai­liai „nu­me­no­ty­rin­ti“, lik­da­vo oriai ka­bė­ti dai­li­nin­ko dirb­tu­vė­je, ne­re­tai at­gul­da­vo į nuo­sa­vų me­no is­to­ri­jos ar­chy­vų stal­čius.
Me­ni­nin­ko kū­ry­bo­je, be abe­jo, bu­vo ak­cen­tuo­ja­ma juo­dai bal­ta gra­fi­ka, nors iš­ban­dy­ta įvai­riau­sia tech­ni­ka. Meist­riš­kai su­kom­po­nuo­tos li­no­rai­ži­nių kom­po­zi­ci­jos ne­kė­lė men­kiau­sių abe­jo­nių Eduar­do Juch­ne­vi­čiaus, vi­sų pir­ma, kaip gra­fi­ko ta­len­tu.
Aukš­ta­sis pi­lo­ta­žas rai­žant rėž­tu­kais, iš­si­pil­dė ir neei­li­niais įver­ti­ni­mais gra­fi­kos trie­na­lė­se ne tik Lie­tu­vo­je. Ypa­tin­gas bu­vo pir­mo­sios vie­tos lai­mė­ji­mas Bal­ti­jos trie­na­lė­je Ta­li­ne, jau dau­giau kaip prieš 25-ius me­tus, ta­pęs sa­vo­tiš­ku su­grį­ži­mu prie sa­vo es­tiš­kų­jų šak­nų. Mat Eduar­do ma­ma Elf­ri­da Saar­mann gi­mė Es­ti­jo­je, ties Lat­vi­jos pa­sie­niu, Val­kos mies­te­ly­je.
Gal čia ir sly­pi toks įvai­ria­pu­siš­kas Eduar­do „bal­tiz­mas“, do­mė­ji­ma­sis bal­tų is­to­ri­ja ir jos nag­ri­nė­ji­mas sa­vo kū­ry­bo­je, nuo Es­ti­jos at­ke­lia­vęs net iki Prū­sų Lie­tu­vos?
O gal gi­męs ir išau­gęs Lie­tu­vo­je, dai­li­nin­kas jau­tė pa­rei­gą vi­sų pir­ma do­mė­tis bū­tent tuo kraš­tu? Juo­lab, kad Eduar­do tė­vas Vla­das Juch­ne­vi­čius bu­vo is­to­ri­kas, tar­na­vęs vie­nin­te­lia­me Lie­tu­vos ka­ro lai­ve – „Pre­zi­den­tas Sme­to­na“. Iš čia ra­do­si ir dar vie­nas di­džiu­lis po­mė­gis – bu­ria­vi­mas. Nuo kū­rė­no iki pen­kia­vie­tės jach­tos, vis­kas kryp­tin­gai, kaip ir dai­lė­je.
Vi­sos mo­ky­to­jo va­sa­ros bū­da­vo ski­ria­mos plau­kio­ji­mams Kur­šių ma­rio­se su šei­ma, ar­ti­miau­siais bi­čiu­liais, na ir aiš­ku sa­va­ran­kiš­kiems ple­ne­rams, ku­riuo­se gim­da­vo dau­gy­bė tik Eduar­dui bū­din­gų ak­va­re­lių.
Bai­da­rių irk­lais bu­vo iš­mai­šy­tos ko­ne vi­sos Lie­tu­vos upės ir eže­rai, dau­ge­lis Lat­vi­jos ir Es­ti­jos upių taip pat to neiš­ven­gė.
Stu­di­juo­jant Lie­tu­vos is­to­ri­ją, Prū­si­jos li­ki­mas Eduar­dui ta­po neat­sie­ja­mas ir ne­tgi dar svar­bes­nis, ku­rio at­spin­džių tiek daug me­ni­nin­ko kū­ry­bo­je. Juk da­bar aiš­ku, kad be Prū­sų au­kos ne­bū­tų ir Di­džio­sios Lie­tu­vos.
La­bai su­dė­tin­ga bū­tų su­mi­nė­ti gau­sy­bę is­to­ri­nių pa­va­di­ni­mų, var­dų ir vie­to­vių, poe­tiš­kai tik au­to­riui bū­din­gų są­skam­bių, ku­riuos dai­li­nin­kas daž­nai nau­do­da­vo įvar­dydamas pa­veiks­lus.
Prū­sų Lie­tu­vos ženk­lai ir sim­bo­liai, ri­te­riai ir vy­čiai, ki­ti is­to­ri­niai per­so­na­žai ir bū­ty­bės, daž­nai ap­jung­ti į vien­ti­są kom­po­zi­ci­nę sce­ną, kar­tu su mū­sų die­nų he­ro­jais ir vaiz­dais yra jau se­niai ta­pę fir­mi­niu „ED­JU“ brai­žu.
Juo­dai bal­ti es­tam­pai, ku­riuo­se ne­re­tai san­ty­kius aiš­ki­na­si mo­te­ris ir vy­ras, kaip neats­ki­ria­ma plė­to­ja­mų te­mų da­lis, vė­liau pa­pil­dė ir pa­ties au­to­riaus poe­zi­jos kny­ge­lių pus­la­pius, taip pat daž­nai pa­do­va­no­ti, nu­ke­liau­da­vo ir į pri­va­čias ko­lek­ci­jas. Gai­la, kad nie­kas ne­si­ry­žo ir vis ne­si­ryž­ta pla­tes­niam Eduar­do poe­zi­jos pri­sta­ty­mui Lie­tu­vo­je.
Vi­sos trys kny­ge­lės iš­leis­tos „Sau­lės del­tos“ pa­šo­nė­je, Šiau­liuo­se. O juk kny­gų lei­dy­ba tech­niš­kai pa­ge­rė­jo ir pa­grei­tė­jo. Šiais lai­kais bet ku­ris di­zai­ne­riu ar fo­tog­ra­fu sa­ve va­di­nan­tis, kuk­lu­mu ne­pa­si­žy­min­tis pi­lie­tis, be jo­kių pro­ble­mų lei­džia į pa­sau­lį sto­ras ku­li­na­ri­nes kny­gas. Jos gal ir tin­ka skran­džio ban­dy­mams, ta­čiau jų ver­tė juk vi­siš­kai abe­jo­ti­na.
To­kių „glian­ci­nių“ lei­di­nių kul­tas vis go­žia bent kiek ver­tin­ges­nės li­te­ra­tū­ros ap­raiš­kas, jau ne­kal­bant apie ne­sup­ras­tą, o ir laik­me­tį ap­len­ku­sį, kad ir ne sos­ti­nės poe­tą. Bet juk tik­rų sos­ti­nės me­ni­nin­kų yra vos ke­le­tas, dau­gu­ma, kaip sa­ky­da­vo Eduar­das, „iš Bai­so­ga­los, na, ma­ksi­mum iš Rad­vi­liš­kio suvažiavę...“. Ži­no­ma, ta­me vi­siš­kai nie­ko nė­ra smerk­ti­no, ta­čiau juk ne­tam­pa­me au­to­ma­tiš­kai vil­nie­čiais ar lon­do­nie­čiais, vos at­si­kė­lę ten gy­ven­ti? Juk tu­ri­me įver­tin­ti ir sa­vo šak­nis, jų taip leng­vai neiš­rau­si.
Dar 1978-ai­siais ne­ma­žai nau­jų­jų „vel­nie­čių“, (taip Eduar­das žais­min­gai va­din­da­vo sos­ti­nės gy­ven­to­jus), žy­mių to me­to me­ni­nin­kų, Eduar­do en­tu­zias­tin­gai kvie­čia­mų, at­vyk­da­vo į jo or­ga­ni­zuo­ja­mas „Ri­pa­rias“, taip va­di­na­mas pa­ro­das – ap­ta­ri­mus, poe­zi­jos skai­ty­mus, vy­ku­sius Šiau­lių dai­li­nin­kų na­muo­se.
Iš­ti­sas to me­to eli­tas: To­mas Venc­lo­va, Pet­ras Rep­šys, Ri­man­tas Gi­ba­vi­čius, Leo­nar­das Gu­taus­kas, My­ka­lo­jus Po­vi­las Vi­lu­tis, Al­gi­man­tas Švėgž­da, An­ta­nas Mar­ti­nai­tis ir, aiš­ku, šiau­lie­čiai dai­li­nin­kai bei ak­to­riai, mie­lai rin­ko­si ir da­ly­vau­da­vo vi­sa­me ši­ta­me „ša­barkš­ty­ne“.
Ta­me „ša­barkš­ty­ne“ gi­mė ir Eduar­do re­ži­suo­ta, bei Šiau­lių dra­mos teat­ro ak­to­rių su­vai­din­ta vie­na pir­mų­jų avan­gar­di­nių pje­sių Šiau­liuo­se – „Nuo­mi­nin­kas“. Al­do­na Ado­mai­ty­tė, Vy­tau­tas Šir­ka, Faus­ta Lau­ri­nai­ty­tė ir Vla­das Ba­ra­naus­kas, šį spek­tak­lį la­bai sėk­min­gai su­vai­di­nę, bū­da­vo klau­si­nė­ja­mi mies­te, kur ga­li­ma pa­ma­ty­ti šį po­grin­džio teat­rą.
Vla­das Ba­ra­naus­kas ypač en­tu­zias­tin­gai kal­ba apie anuos lai­kus, ge­rai at­si­me­na, ko­kie bu­vę jau­ni, pil­ni ener­gi­jos ir po­lė­kio! Gai­la, kad vė­liau tas bend­ra­dar­bia­vi­mas kiek iš­blė­so, o lai­kui bė­gant nau­jų spek­tak­lių dau­giau taip ir ne­bu­vo su­re­ži­suo­ta.
O kas ne­ži­no Eduar­do „do­ne­lai­tiš­kos“ ei­lių ar­ti­le­ri­jos, kur taip nuo­sta­biai „bū­rų pikts pa­pro­tys“ ap­ra­šy­tas! Toks au­to­riaus žais­min­gas žo­džių žais­mas yra ne­pa­kar­to­ja­mas, ne­su­vai­din­tas, dar ne­re­ži­suo­tas teat­rų sce­no­se, ta­čiau pa­ties au­to­riaus už­ra­šy­tas, bal­tų is­to­ri­ja per­smelk­to­se dra­mo­se ir ei­lė­se, skai­ty­tas vir­tu­vė­se ir "ša­barkš­ty­nuo­se", už­kre­čian­tis ir pil­nas gi­laus gro­tes­ko, tar­si dras­kan­tis švel­nų šer­muo­nė­lio kai­liu­ką, įspū­din­gai gru­bo­kas, lais­vas ir toks ne­pa­to­gus ma­si­niam var­to­ji­mui!
Ano me­to Vil­niaus dai­lės ins­ti­tu­to stu­den­to, jau­no­jo gra­fi­ko dip­lo­mi­nio dar­bo va­do­vas Vy­tau­tas Va­lius yra ra­šęs Eduar­dui apie jo poe­zi­ją, nors ir ne vis­ką ga­lįs leng­vai su­pras­ti ir per­pras­ti, bet nea­be­jo­ti­nai ma­tąs di­džiu­lį ta­len­tą ir po­ten­cia­lą, la­bai ge­rą Eduar­do ap­ra­šo­mų te­mų ži­no­ji­mą, įsi­gi­li­ni­mą į poe­zi­jos ir me­no pa­sau­lio niuan­sus ir kryp­tis, skel­bė jam di­džią atei­tį.
So­viet­me­čiu Eduar­das gau­da­vo ne­ma­žai kri­tiš­kų at­sa­ky­mų iš įvai­riau­sių to me­to lei­džia­mų žur­na­lų re­dak­ci­jų. Jo poe­zi­ja bu­vo kri­ti­kuo­ja­ma kaip ne­tin­ka­ma, per anks­ty­va spaus­di­ni­mui, ne­sub­ren­du­si ar ne­vi­sai li­te­ra­tū­riš­ka, per ­daug ta­py­biš­ka, per­so­tin­ta sim­bo­liais, ne­su­si­ju­si su tik­ro­ve, to­dėl bū­da­vo leng­vai at­me­ta­ma.
Poe­tas ne­nu­lei­do ran­kų, to­bu­lė­jo, vėl ir vėl ruo­šė ne­tra­di­ciš­kai ei­liuo­tas ata­kas sto­rao­dėms re­dak­ci­jų sie­noms. Ir štai pir­mie­ji poe­zi­jos ra­ti­lai, kar­tu su li­no­rai­ži­nių iliust­ra­ci­jo­mis, iš­plau­kė „Ne­mu­no“ pus­la­piuo­se.
Eduar­das Juch­ne­vi­čius – pa­ste­bė­tas! Taip, bet vė­liau ir vėl sėk­min­gai už­mirš­tas, kal­bant pla­tes­nią­ja pra­sme. Ma­žai kas ži­no tur­būt, kad Eduar­das vos ne­ta­po skulp­to­riu­mi, nes juo ban­dė tap­ti, kai kaip jis pa­ts sa­kė: „ra­do mo­lio prie na­mų“.
Dar ir da­bar jo lip­dy­tą poe­to Ju­liaus Ja­no­nio bius­tą ga­li­ma ras­ti Šiau­lių ber­niu­kų gim­na­zi­jos mu­zie­ju­je, bu­vu­sio­je J. Ja­no­nio vi­du­ri­nė­je mo­kyk­lo­je. Ten ka­bo ir nu­ta­py­tas Eduar­do mo­ky­to­jo Ge­rar­do Bag­do­na­vi­čiaus, di­džiau­sio po­ka­rio Šiau­lių me­no žmo­gaus, pa­veiks­las.
Be skulp­tū­ros, bū­si­mą gra­fi­ką do­mi­no ir ki­no re­ži­sū­ra, ir ki­no ope­ra­to­riaus dar­bas. Ne vel­tui sa­ky­da­vo, kad „ki­ne ga­li­ma pa­ro­dy­ti ab­so­liu­čiai vis­ką.“ De­ja, lie­tu­viai, no­rin­tys stu­di­juo­ti tiek ki­no, tiek teat­ro re­ži­sū­rą, daž­nai vyk­da­vo į Mask­vą.
Tar­si nu­jaus­da­mas, kad po to Lie­tu­vo­je tek­tų dau­giau­siai re­ži­suo­ti Če­cho­vą, tos min­ties at­si­sa­kė ir li­ko prie sa­vo mie­los 8-ių mi­li­met­rų ka­me­ros. Eduar­dui pa­vy­ko ne tik už­fik­suo­ti aną laik­me­tį, bet ir su­re­ži­suo­ti ke­le­tą mė­gė­jiš­kų fil­mu­kų.
La­bai džiu­gu, kad at­si­ran­da pa­vie­niai jau­no­sios kar­tos en­tu­zias­tai, ty­ri­nė­jan­tys ne vi­sai at­skleis­tų Lie­tu­vos me­ni­nin­kų kū­ry­bą. Iš čia ky­la pa­gar­ba ir di­džiu­lė pa­dė­ka Vil­niaus dai­lės aka­de­mi­jos ma­gist­ran­tei Da­nu­tei Kai­ry­tei, pui­kiai ir su­ba­lan­suo­tai pa­ra­šiu­siai ver­tą ypa­tin­go dė­me­sio ma­gist­ro teo­ri­nį dar­bą apie Eduar­dą Juch­ne­vi­čių ir jo kū­ry­bą.
Ne kar­tą mi­nė­ta ir Eduar­do „an­ti­ke­rėp­liš­ka“ ko­va su jo jau­nys­tės, bu­vu­sios ir esa­mos san­tvar­kos „monst­ran­ci­jo­mis“, „chlap­čiu­kiš­ko­mis“ be­vei­dė­mis bū­ty­bė­mis, ku­rias ne­sun­kiai ga­li­ma ir da­bar at­pa­žin­ti pa­žvel­gus į ne vie­ną au­to­riaus pa­veiks­lą, o jie daž­nai es­ti tar­si veid­ro­džiai, idea­liai at­sklei­džian­tys mū­sų gy­ve­ni­mo rea­li­jas.
Tą Eduar­das pui­kiai at­sklei­džia ne tik gra­fi­ko­je, bet ir ta­py­bo­je, ku­ri tai­po­gi ste­bė­ti­nai mo­der­ni, pul­suo­jan­ti efek­tin­go­mis ir daž­nai ne­ti­kė­tai ryš­kio­mis vai­vo­rykš­tės spal­vo­mis.
Kur be­bū­tų – Kur­šių ma­rių pa­kran­tė­se, įstai­go­se ar tarp ko­le­gų – vi­sur vy­ko me­ni­nin­ko ne­si­tai­ky­mas su stag­na­ci­ja, nuo­la­ti­nės ra­šy­ti­nės ir žo­di­nės ba­ta­li­jos su įvai­riau­sio plau­ko mies­čio­niš­ko ir so­vie­tiš­kai pri­si­tai­kiu­sio abe­jin­gu­mo ap­raiš­ko­mis.
Tie­saus sa­ky­mo pro­pa­ga­vi­mas ne­bu­vo ne­pas­te­bė­tas. Dar jau­nys­tė­je, stu­den­tau­jant, ša­li­ni­mas iš Šiau­lių pe­da­go­gi­nio ins­ti­tu­to, kū­rė­jo pa­stan­gų ig­no­ra­vi­mas or­ga­ni­zuo­jant pa­ro­das ne­bū­din­go­se erd­vė­se, kū­ri­nių at­me­ti­mas – tai tik ke­le­tas su­si­do­ro­ji­mo su „ne­sa­vu“ bū­dų.
Kad ga­li­ma bū­ti ak­ty­viu ir ne­prik­lau­so­mu jo­kioms są­jun­goms, Eduar­das Juch­ne­vi­čius įro­dė sa­vo kryp­tin­gos kū­ry­bos ir ini­cia­ty­vos pa­vyz­džiu. Juk ne­bū­ti­nai vi­si rea­li­zuo­ja­si ar tam­pa be ga­lo ak­ty­vūs tik bū­da­mi na­riu ko­kios nors or­ga­ni­za­ci­jos kel­nių ki­še­nė­je.
Dai­li­nin­kas yra su­kū­ręs ir pa­do­va­no­jęs dar­bų sa­vo mies­tui, tarp ku­rių: fres­kos, pa­no, gra­fi­kos lakš­tai ir di­de­lio for­ma­to pa­veiks­lai. La­bai gai­la šių kū­ri­nių, ka­bė­ju­sių ir puo­šu­sių vie­šą­sias Šiau­lių erd­ves ga­na il­gą lai­ką. Koks jų li­ki­mas? Apsk­ri­tai, koks tu­rė­tų bū­ti to­kių dar­bų li­ki­mas, kai vie­šo­sios erd­vės pe­rei­na iš vie­nų vers­lo ran­kų į ki­tas?
Pri­si­me­nant Juch­ne­vi­čiaus kie­tą ir be­komp­ro­misį cha­rak­te­rį, no­ri­si pa­mi­nė­ti il­gas dis­ku­si­jas ir gin­čus, ku­rių me­tu, re­tas pa­šne­ko­vas iš­veng­da­vo stip­rių Maest­ro epi­te­tų, su­kaup­tų gy­ve­ni­miš­kos, kiek bo­he­miš­kos pa­tir­ties, ne­tra­di­ciš­kai pro­vo­kuo­jan­čių min­ties smū­gių, vi­siš­kai su­jau­kian­čių „su­šne­ko­vą“.
Vi­sa­da tik­ri­nan­tis kau­kių skai­čių ir jas mik­liai nu­plė­šian­tis, Eduar­das daž­nai lik­da­vo vie­nas prie sta­lo ir tik re­tais at­ve­jais su vie­nu ki­tu, at­lai­kiu­siu jo ne­nu­ga­li­mą ei­lė­da­ros ata­ką, pa­si­da­lin­da­vo links­mu, tik jam bū­din­gu po­sa­kiu: „dan­ce dan­ce, iš­dy­kė­li, ne­nu­si­mink“. O kaip ki­taip at­si­jo­ti ne­tik­ru­mą ir ap­si­me­tė­liš­ką prie­lan­ku­mą? Yra tik vie­nas, kaip Eduar­das sa­ky­da­vo, „bru­ta­liai Ma­ja­kovs­kiš­kas tam bū­das. Įžeisk sa­vi­my­lą – tu­rė­si pa­šne­ko­vą. Ži­no­ma, ge­rą­ja pra­sme“.
Ga­li­me drą­siai sa­ky­ti, kad Eduar­das Juch­ne­vi­čius, kaip kū­ry­bos vir­šū­nes pa­sie­kęs, XX am­žiaus Lie­tu­vos bei XXI am­žiaus Eu­ro­pos me­ni­nin­kas, lie­ka vie­nas įspū­din­giau­sių, iki ga­lo neiš­tir­tų su di­džiu­liu is­to­ri­nės ver­tės už­tai­su – KŪ­RĖ­JAS, pra­len­kęs ke­lis de­šimt­me­čius ir gal­būt dėl to dar tik bū­sian­tis su­pras­tas ir iš nau­jo at­ras­tas. Ti­kė­ki­mės, ne tik Lie­tu­vo­je.
Nuot­rau­kos iš as­me­ni­nio Mar­ty­no Juch­ne­vi­čiaus as­me­ni­nio ar­chy­vo
GES­TAI. Eduar­do Juch­ne­vi­čiaus drau­gai to­kį jį pri­si­me­na ener­gin­gai dis­ku­tuo­jan­tį sa­vo dirb­tu­vė­je.
GI­LI­JA. Eduar­das Juch­ne­vi­čius ir jo drau­gas dai­li­nin­kas Po­vi­las Dob­ke­vi­čius prie Gi­li­jos upės žio­čių (Ka­ra­liau­čiaus sri­tis ties Ne­mu­nu).
VY­TIS. Eduar­das Juch­ne­vi­čius, žmo­na Da­lia ir jau­nė­lis Ju­li­jus prie kul­ti­nės bai­da­rės „Vy­tis".
Eduar­das Juch­ne­vi­čius. Daik­tų epi­go­nas.


Au­to­rius Mar­ty­nas Juch­ne­vi­čius apie sa­ve

Gi­miau 1971-ai­siais. Dar 1984 me­tais, tik­riau­siai įkvėp­tas sa­vo tė­vo spaus­di­ni­mo ma­ši­nė­lės, pir­mą kar­tą pa­ts iš­si­spaus­di­nau sa­vos kū­ry­bos ei­lė­raš­tu­kų. Su­dė­jęs sa­vo kū­ri­nė­lius į krū­vą ir su­kli­ja­vęs, už­ra­šiau var­dą ir kad vis­ką at­seit iš­lei­do „Va­ga“. Bu­vo sma­gu.
1988-ai­siais pra­dė­jau in­ten­sy­viau pieš­ti ka­ri­ka­tū­ras įvai­riems laik­raš­čiams ir žur­na­lui „Šluo­ta“. Tas tę­sė­si ke­le­tą me­tų. Kar­tu iliust­ra­vau kny­ge­les.
1991-ai­siais pri­si­dė­jau prie Šiau­lių hu­mo­ris­ti­nio žur­na­lo „Tit­na­gas“ kū­ri­mo. 1996-ai­siais bai­giau tuo­me­ti­nio Šiau­lių pe­da­go­gi­nio ins­ti­tu­to Dai­lės fa­kul­te­tą (da­bar Šiau­lių uni­ver­si­te­tas).
Nuo 1991-ųjų pri­si­dė­jau prie gru­pės „Ly­giai­ly­ja“ gy­va­vi­mo kaip teks­tų au­to­rius ir vo­ka­lis­tas. Gru­pė ak­ty­viai gro­jo iki 1996-ųjų. Di­džiau­si pa­sie­ki­mai bu­vo gru­pės gy­va­vi­mo pra­džio­je, lai­mint pir­mą­ją vie­tą „Blo­giau­sių gru­pių“ fes­ti­va­ly­je 1992 -ai­siais ir da­ly­vau­jant vie­na­me di­džiau­sių to me­to Ry­tų Eu­ro­pos fes­ti­va­lių „Rock Sum­mer“ Ta­li­ne bei pri­sta­tant pir­mą­jį gru­pės stu­di­ji­nį al­bu­mą „Still Ali­ve“ 1994-ai­siais.
1997-ai­siais įsi­lie­jau į ani­ma­ci­jos pa­sau­lį Vil­niu­je. Te­ko dirb­ti vie­no­je di­džiau­sių Cent­ri­nės Eu­ro­pos stu­di­jų „Var­ga“ Bu­da­peš­te, Veng­ri­jo­je, ku­riant po­no By­no ani­ma­ci­nį se­ria­lą.
In­ten­sy­vūs pro­jek­tai kei­tė vie­nas ki­tą, jie bū­da­vo pui­kiai įver­ti­na­mi įvai­riuo­se Eu­ro­pos fes­ti­va­liuo­se. Te­ko pa­dir­bė­ti prie Car­toon Net­work, Dis­ney, Ri­chard Pur­dums , Pas­sion Pic­tu­res ir ki­tų kom­pa­ni­jų pro­jek­tų ne tik Lie­tu­vo­je, Veng­ri­jo­je, bet ir Jung­ti­nė­je Ka­ra­lys­tė­je, kur šiuo me­tu gy­ve­nu. O po­pu­lia­riuo­sius skan­di­na­vų vai­kiš­kų kny­ge­lių per­so­na­žus „Pet­so­ną ir Fin­du­są“ bei „Ma­mu­lę Mū“, ku­riuos te­ko ani­muo­ti, ga­li­ma ras­ti ir Lie­tu­vos kny­gy­nuo­se.
Mu­zi­kos kū­ri­mas taip pat ne­nuė­jo į to­li­mą pla­ną. Ten­ka ir da­bar pa­braz­din­ti gi­ta­ra, pa­nau­do­ti šio tech­no­lo­gi­nio am­žiaus mu­zi­ki­nių pro­gra­mų, ku­riant įvai­rias kom­po­zi­ci­jas ir gar­sų der­mes.
Tė­vo Eduar­do Juch­ne­vi­čiaus sva­jo­nė bu­vo, kad mu­zi­ko­je bū­tų pa­nau­do­ti ir jo ei­lė­raš­čiai. To­kius ban­dy­mus vis­gi pa­da­riau prieš ke­le­tą me­tų ir įtei­kiau sa­vo tė­vui. Ko­kia be­bū­tų bu­vu­si reak­ci­ja į ma­no mu­zi­kos ir jo ei­lių de­ri­nį, fak­tas yra tas, kad iš da­lies jo sva­jo­nė, ti­kiuo­si, iš­si­pil­dė...